Straipsnyje Jozefo Franko Memuarai analizuojami kaip pasakojimas apie kelionę. Susitelkiama į vilnietiškąjį laikotarpį, apimantį 1804–1823 metus, kai daktaras Frankas dirbo Vilniaus universiteto profesoriumi. Aptarus žanrinius Memuarų ypatumus, parašymo aplinkybes, autoriaus tikslą ir vertimus iš prancūzų kalbos į kitas kalbas, toliau tiriama keliautojo žvilgsnio struktūra, nagrinėjama centro ir periferijos problema. Keliautojo žvilgsnį apibūdina nuostaba, pastanga lyginti ir vertinti. Į jo akiratį patenkanti aplinka vertinama sumaišties, kaitos, suirutės, nepastovumo, maišto ir tvarkos opozicijomis. Vilnius ir universitetas laikomi bandymų lauku, tam tikra antiutopija. Franko Memuaruose Vilniaus universitetas iškyla kaip miesto centras, pažangių idėjų kūrimo ir įgyvendinimo vieta.
