Vietinė tapatybė Pietryčių Lietuvoje XXI amžiaus pradžioje
Straipsnyje pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Pietryčių Lietuvos gyventojų vietinės tapatybės formavimosi aspektus. Ieškoma sąsajų tarp istorinių aplinkybių nulemtos gyvenamos teritorijos valstybinės priklausomybės kaitos ir vietos gyventojų identiteto. Tyrimo, paremto XXI a. pradžioje iš 17 Lietuvių kalbos atlaso (LKA) punktų Šalčininkų rajone surinkta empirine medžiaga, tikslas – atsakyti į kelis klausimus: kokiomis aplinkybėmis susiformavo daugiakalbių gyventojų vietinis identitetas ir kodėl nemaža regiono gyventojų grupė pasirinko vadintis tuteišiais (brus. тутэйшыя, мясцовыя; l. tutejszy, miejscowi). Tyrimu siekiama atskleisti dabartines šio anksčiau priimto gyventojų pasirinkimo pasekmes.
Išanalizavus sociolingvistines vietos gyventojų apklausas, įrašytus grupinius pokalbius ir giluminius interviu, galima teigti, kad didžioji dalis Šalčininkų rajono gyventojų, kurie save vadina vietiniais, tuteišiais ar čionykščiais, save laiko lenkais. Dauguma apklaustų vyresniosios kartos kaimo gyventojų kasdieniame gyvenime kalba baltarusių tarme po prostu, vidurinės kartos žmonės dažniausiai bendrauja rusiškai ir lenkiškai, o jaunosios kartos – lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai.
Kokybinė duomenų analizė parodė, kad skirtingų kartų Pietryčių Lietuvos gyventojų tapatybės samprata nuolat kinta, nors lėtai ir nežymiai. Regione išlieka etninių tapatybių ribų neaiškumas. Užbaigtų tapatybės kaitos procesų Šalčininkų rajone dar nėra. Savąjį regioninį identitetą rajono lenkai dažnai apibūdina kitomis kategorijomis, nusakančiomis tapatinimąsi su lokaliomis vietovėmis. Tyrimas leidžia prognozuoti, kad vyksta laipsniškas regioninio vietinio (lokalinio) tapatumo nykimas ir kitų identifikavimo formų, pirmiausia etninio (būdingesnio vidurinei gyventojų kartai) ir pilietinio (būdingesnio jaunesniajai gyventojų kartai) tapatumo stiprėjimas.