Šiame straipsnyje siekiama pritaikyti subaltern, postkolonializmo ir popkultūros teorijas analizuojant sovietinio subjekto santykį su oficialia sovietine ideologija ir tradicine, prokatalikiška morale. Čia remiamasi pamatiniu subaltern studijų principu – kad subjekto sąmonė nėra tabula rasa, į kurią dominuojantis režimas „įrašo“ pageidaujamas reikšmes, o subjektas geba aktyviai dalyvauti kuriant prasmes. Straipsnyje, remiantis atliktais interviu, analizuojama, kaip ideologijos funkcionuoja kasdienio gyvenimo situacijose ikiteorinio žinojimo lygmeniu vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje.