Społeczny i empiryczny charakter transcendentalnego antropocentryzmu Immanuela Kanta: istota i lokalizacja tzw. „natury ludzkiej”
Straipsnyje analizuojamas ontologinis žmonijos esmės požiūris (vadinamoji žmogaus prigimtis). Tai konceptuali Imanuelio Kanto tekstų diskurso analizė. Remiantis funkcine-pragmatine metodologija, Kanto filosofiniam diskursui analizuoti pasitelkta pragmatinė konceptualios analizės metakalba ir žmogaus, kaip asmenybės, individo, veikėjo ir žmonijos bruožų turėtojo, idėja. Straipsnį sudaro dvi dalys. Pirmojoje pristatomi žmogaus asmenybės struktūravimo principai fundamentalūs metodologiniai žmonijos esmės klausimai. Antroje dalyje formaliuoju ir sisteminės lokalizacijos aspektais analizuojama Kanto žmogaus prigimties“ sąvoka, svarstomi socialinės pragmatikos klausimai ir „žmogaus prigimties“ empirinė motyvacija, kylanti iš I. Kanto tekstų diskurso analizės. Straipsnio autorius mėgina įrodyti, kad Kantas buvo vienas pirmųjų filosofų, žmonijos ypatumus įžvelgęs žmogaus asmenybės socialiniuose santykiuose ir pateikęs juos ne kauzaliniu-deterministiniu pavidalu (kaip dvasinė substancija, perduodama iš kartos į kartą), ne esencialistiniu (kaip nesenstanti transcendentinė esmė), o funkciniu socialinės patirties pavidalu konkrečiam žmogui (pragmatiškas-teleologinis ir transcendentinis-aposteriori aspektai).