Šis straipsnis – dalis komunikatyvinės atminties artikuliavimo tyrimo1, kurio metu nag- rinėjami gyvi naratyvai multikultūrinėje pasienių miestelių aplinkoje, formuojantys jaunosios kartos identitetą. Tyrimu siekiama atskleisti skirtumus tarp pirminės skaudžios senelių patirties atsiminimo ir vaikų bei vaikaičių šeimos naratyvų perteikimo. Naratyvai, perpasakojami iš kartos į kartą, praranda pirminę emocinę patirtį ir tampa mitologizuotu šeimos / genties mitu, implikuojančiu bendruomeninę patirtį, normas bei vertybes. Komunikatyvinės atminties pasakojimai susilieja su kultūrine atmintimi ir tampa etninės bei konfesinės tapatybės pagrindu. Siekiant suprasti save, būtina ieškoti sąsajų tarp praeities įvykių, dabarties išgyvenimų ir ateities projekcijų. Šis procesas neįsivaizduojamas be atminčių perdavimo iš kartos į kartą. Pasakojimai, ką ir kaip įvairiais laikotarpiais išgyveno šeimos, bendruomenės, atskiri grupės nariai, tampa pagrindiniu sąsajų atnaujinimo šaltiniu.