Straipsnyje analizuojami Jurgio Baltrušaičio laiškuose Giovanni’ui Papini’ui atsiskleidžiantys prometėjiškos pasaulėjautos bruožai: poeto-pranašo, aiškiaregio motyvas; žmogaus-kūrėjo savikūra, augimas į dievišką, tobulą asmenybę, galinčią perkurti pasaulį; absoliutaus kūrybiškumo kaip visiškos kūrėjo laisvės siekimas; tikėjimas žmogaus pajėgumu pastatyti bokštą, siekiantį iki dangaus – Babelio bokšto mito atgijimas; idealistinės nuostatos, žemiškumo niekinimas ir dangiškumo siekimas; regėjimo, vizijos kaip vienintelės sąsajos su idėjų pasauliu išaukštinimas. J. Baltrušaičio laiškai G. Papini’iui leidžia teigti, kad poeto kūrybinės ambicijos nesiribojo vien asmenine erdve – kūryba siekta pakeisti pasaulį, transformuoti jį pagal idėjų pasaulio modelį, todėl prometėjiška programa apėmė ir politinę erdvę: J. Baltrušaitis, paveiktas slavofiliškų mesianistinių lūkesčių, jautėsi glaudžiai susijęs su Rusijos imperija. Dviejų kūrėjų susirašinėjimą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas ir po jo įvykęs Spalio perversmas, pakirtęs tikėjimą prometėjiška kūrybos programa.