MMPI-2 ir MMPI-2-RF validumo skalių galimybių aptikti psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją tyrimas
Šiame straipsnyje buvo tikrinamas MMPI-2 ir MMPI-2-RF validumo skalių gebėjimas reaguoti į psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją. Buvo atlikti du eksperimentai. Simuliacijos tyrime dalyvavo 66 dalyviai (33 kontrolinėje grupėje ir 33 eksperimentinėje grupėje, amžius M = 36,76, SD = 15,24), o disimuliacijos tyrime dalyvavo 60 psichikos sutrikimo diagnozę turinčių pacientų (30 kontrolinėje grupėje ir 30 eksperimentinėje grupėje, M = 40,32, SD = 15,79). Abiejuose eksperimentuose visi dalyviai pildė MMPI-2 klausimyną. Kontrolinės grupės dalyviams buvo pateikiamos standartinės instrukcijos, o eksperimentinių grupių dalyviai gavo instrukcijas, nurodančias simuliuoti psichikos sutrikimų simptomus arba pateikti save kaip visiškai sveikus. MMPI-2 skalių, skirtų vertinti psichopatologijai, numatomos krypties skirtumai tarp eksperimentinių ir kontrolinių grupių parodė, kad tyrimo instrukcija turėjo poveikio tyrimo dalyvių atsakymams. Validumo skalių palyginimo rezultatai parodė, kad didžioji dalis MMPI-2 ir MMPI-2-RF skalių reaguoja į bandymą pateikti melagingą informaciją apie save. Validumo skalių įverčiai kontrolinėse ir eksperimentinėse grupėse statistiškai reikšmingai skyrėsi ir tiriant simuliaciją, ir disimuliaciją, o skirtumo efektas dažniausiai buvo didelis. Gauti rezultatai rodo, kad MMPI-2 ir MMPI-2-RF geba sėkmingai atpažinti psichopatologijos simuliaciją ir disimuliaciją, o tai gali turėti praktinės vertės specialistams, siekiantiems psichologinio vertinimo metu diferencijuoti sąžiningai atsakinėjančius tiriamuosius nuo meluojančiųjų.