Straipsnyje parodoma, kad daugelis Viduramžių logikų manė, kad kai kurie „dėsniai“ galioja tik esant tam tikroms sąlygoms. Pavyzdžiui, Aristotelio, Boecijaus ir Abelardo ginti vadinamosios jungčių logikos (connexive logic) baziniai principai galioja tik galimų ar neprieštaringų antecedentų arba nebūtinų ar kontingentiškų konsekventų atžvilgiu. Panašus apribojimas galioja „dėsniui“ (kurį galimai gynė Chrisipas), kad kiekvienas teiginys yra suderinamas su pačiu savimi.