Pranešime parodytas ryšys tarp genetiškai detenninuotos žmogaus psichologinės konstitucijos ir jo politinės elgsenos ypatumų. Argumentuojama, kad psichiatrijos literatūroje aprašomi psichopatijų ir akcentuacijų tipai traktuotini ne kaip patologijos atvejai, o kaip kraštutiniai normos variantai. Aprašyti keturi tokie konstituciniai variantai, linkę į politinę veiklą: epileptoidinis, paranoinis, isteroidinis ir hipertiminis. Išanalizuota jų biologinė prigimtis bei politinės elgsenos specifika.