Nuo hamiltoniškųjų svajonių iki Mastrichto realybės: „išsaugoti bet kokia kaina“ 2.0?
COVID-19 pandemijos metu euro zonos institucinės architektūros atsparumas buvo patikrintas dar kartą. Nors kai kurie autoriai teigia, kad Europos Sąjungos sprendimų priėmėjai pasimokė iš ekonominės politikos klaidų, padarytų skolų krizės metu, ar net teigė, kad išaušo „hamiltoniškoji aušra“, galimybė reikšmingai sustiprinti euro zonos institucinius pamatus ir vėl buvo praleista. Nors viešojoje erdvėje visas dėmesys buvo skirtas „Kitos kartos ES“ fondo sukūrimui, Europos centriniam bankui (ECB) vėl teko svarbiausias krizės valdymo vaidmuo, nors jis buvo kritikuotas dėl neva vangaus pradinio atsako į krizę ir prastos komunikacijos. Naudojantis sintetiniu teoriniu modeliu, paremtu klasikinėmis integracijos teorijomis, nagrinėjamas antrasis esminis istorinis momentas, kai ECB, nepaisydamas kainos, pandemijos metu padarė viską, ko reikėjo, siekiant išsaugoti euro zoną.