Straipsnyje mėginama apžvelgti ir įvertinti Europos integracijos teorijos būklę ir plėtros perspektyvas. Teorinių požiūrių į Europos integraciją gausa ir įvairovė nelaikoma patikimu ir savaime akivaizdžiu teorijos klestėjimo rodikliu. Išryškėjusios ir išsiskyrusios „plati“ ir „siaura“ pačios integracijos teorijos bei įvairios jos prasmės ir tikslo sampratos vertinamos kaip šios teorijos dezintegracijos ir fragmentacijos požymis. Nesant Europos integracijos tyrimus grindžiančios ir įprasminančios bendros teorinės paradigmos, klostosi ir vyrauja „mozaikinis“, t. y. fragmentiškas, integracijos vaizdas, nepadedantis suvokti gelminių ir ilgalaikių šio proceso tendencijų bei tikėtinų padarinių viso žemyno ateičiai.
Europos integracijos tyrimų teorinės paradigmos pertvarkymas ir atnaujinimas reflektyviai atkuriant teorinio „aiškinimo“ ir „supratimo“ pusiausvyrą yra būtina šios tyrimų srities plėtros ir pažangos sąlyga.