Mikroglijos reikšmė išsėtinės sklerozės patogenezėje ir sąsajos su imunomoduliuojančiu gydymu
Išsėtinė sklerozė yra lėtinė autoimuninė centrinės nervų sistemos liga, kurios metu vyksta demielinizacija, sutrinka nervų sistemos funkcija ir galiausiai vystosi neurodegeneracija. Mikroglija – centrinės nervų sistemos ląstelės, embriogenezės metu kilusios iš trynio maišo makrofagų. Jos atlieka svarbias funkcijas, vystantis centrinei nervų sistemai ir tinklainei, formuojantis sinapsėms, apsaugo nuo patogenų, dalyvauja šalinant pažeistas struktūras. Reaguodama į aplinkoje esančius veiksnius, mikroglija gali įgyti uždegiminį ar priešuždegiminį fenotipą. Ji taip pat atlieka svarbų vaidmenį išsėtinės sklerozės patogenezėje – manoma, kad šios ląstelės dalyvauja tiek demielinizacijos, tiek remielinizacijos procesuose. Mikroglijos ląstelės fagocituoja žalingus mielino fragmentus, skatina remielinizaciją ir kontroliuoja periferinių imuninių ląstelių tinkamą atsaką. Sutrikus šioms funkcijoms, gali vystytis demielinizacija ir neurodegeneracija. Nemaža dalis ligos eigą modifikuojančių vaistų, vartojamų gydant išsėtinę sklerozę, gali veikti ir mikroglijos ląsteles, slopindami jų uždegiminį atsaką. Šiuo metu tyrinėjami nauji preparatai, kurie galėtų būti pritaikomi gydant išsėtinę sklerozę, taip pat veikia mikroglijos ląsteles, skatina perėjimą į priešuždegiminį fenotipą. Naujausi pažangios ląstelių terapijos vaistai turi platesnį veikimo spektrą – slopina uždegimą, skatina angiogenezę, atlieka trofinę funkciją ir slopina oksidacinę pažaidą.