Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu požiūriu į jausmus, analizuojant vestuvines dainas ir su jomis susijusius vestuvių papročius, siekiama aprašyti vieno jausmo – gailesčio – patyrimo tarpasmeninį, kūniškąjį, vertybinį aspektus. Šiame straipsnyje dėmesys telkiamas tik į tas šios jausmo reikšmes, kurios nurodo į jautrų, supratingą asmens santykį su aplinkiniais. Gailesčio jausmas buvo svarbi kvalifikacija, kurią jaunoji vestuvių, moters iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, metu turėjo įrodyti. Viena iš socialinių gailesčio funkcijų – jausminio santykio su nauja šeima sukūrimas. Tik permainius naujos šeimos narių širdis iš rūsčių į gailestingas, jaunoji galėjo tapti naujos šeimos nare. Gailesčio išgyvenimas vestuvių metu telkė šeimą ir visą bendruomenę, pagrindė ir išreiškė pamatinę asmenis siejančią ir jų elgseną pagrindžiančią vertybinę nuostatą – buvimą, veikimą, atsižvelgiant į šalia esančiuosius. Laidotuvių ir vestuvinių raudų panašumas rodo, kad gailestis ne tik padėjo jaunamartei patirti esminę gyvenimo transformaciją, jis leido užmegzti ryšį su sakraliuoju, mirusiųjų pasauliu.