Trumposios draminės formos yra tapusios nelengvai identifikuojamais teatro objektais, konvencinės dramos pamatų kvestionavimo, apskritai, refleksijos apie dramos žanrą simboliu. Straipsnyje susitelkiama į du svarbiausius aspektus: nevienareikšmišką jos sampratą ir aktualizavimą šiuolaikinėje lietuvių dramaturgijoje. Mikrodrama, miniatiūra, vieno šūvio drama ar „sudramintos“ patarlės ir priežodžiai – tai pačių dramaturgų įvardijimai, rodantys XX a. pabaigoje išryškėjusią ne tik tokio pobūdžio tekstų gausėjimo, bet ir dramaturgų individualizacijos tendenciją, mažų mažiausiai – originalaus termino ar žodžio paieškas. Kartu ši pastanga signalizuoja ir apie trumpo formato draminių tekstų įsirašymą į literatūros ir teatro terpę, o ši, visų pirma, traktuojama kaip tam tikras sandėrio su skaitytoju ženklas. Į trumpo formato tekstus žvelgiama ne tiek per teatro evoliucijos prizmę, kiek susitelkiant į trumposios formos rašymo mechanizmą. Svarstoma, ar (ir kaip) tokios draminio rašymo „mutacijos“ išlaiko specifinį teatrinio veikimo būdą (fabulą, personažą ir pan.), kai jos patenka į trumposios formos dinaminį lauką. Daroma išvada, kad trumposios formos mechanizmas susijęs su maksimaliu lakoniškumu ir kalbos ekonomija, o pasitelkus minėtos draminės triados redukciją, ekstremaliai suaktyvinama suvokėjo funkcija ir jo interpretacinis darbas.