Straipsnyje aptariami Apolono, Pano-Hermio ir Demetros kraštovaizdžiai Homeriniuose himnuose, analizuojant, kaip per juos artikuliuojamos dievų funkcijos ir tapatybės, santykiai su žmonija bei olimpinio kosmo struktūra. Teigiama, jog gilinantis į kraštovaizdžio reprezentaciją antikinėje literatūroje atsiskleidžia vaizdavimo dėsningumai, padedantys giliau suprasti religinį senovės graikų pasaulėvaizdį.