Santrauka
Straipsnyje aktualizuojama antrosios XX a. pusės prancūzų literatūros istorijos atkarpa, siejama su vadinamosios husarų grupės rašytojų – Roger Nimier, Jacques Laurent, Antoine Blondin, Michel Déon – kūryba. Keliama literatūros kanono sudarymo ir jo legitimavimo problema, svarstomas galios struktūrų poveikis oficialiam rašytojo (ne)pripažinimui. Penktajame dešimtmetyje tokia galios struktūra tapo kairiųjų rašytojų ir filosofų skleidžiama ideologija. Daroma išvada, kad aptariamų rašytojų nenoras susisaistyti su ja yra ne tik (ir ne tiek) jų „dešinumo“, kiek kūrėjo laisvės išraiška.
##plugins.generic.recommendByAuthor.heading##
