Lagaminas kaip objektas Patricko Modiano romanuose „Liūdesio vila“, „Pavasario šuo“ ir „Kad nepasiklystumei kvartale“: nutylėta nostalgija

Santrauka

Lagaminas kaip objektas atlieka svarbią metana­ratyvinę funkciją Patricko Modiano (g. 1945 m.) romanuose Liūdesio vila (Villa triste, 1975), Griu­vėsių gėlės (Fleurs de ruine, 1991), Cirkas pra­važiuoja (Un cirque passe, 1992), Pavasario šuo (Chien de printemps, 1993) ir Kad nepasiklystumei kvartale (Pour que tu ne perdes pas dans le quar­tier, 2014). Modiano panaudoja antinomines laga­mino kaip objekto savybes. Personažams lagaminas kartais naudingas: jame jie laiko savo brangiausias relikvijas; bet kartais ir nenaudingas: sunkus ir sle­giantis bagažas apsunkina ir stabdo personažus. Vie­ni palieka lagaminus (įsišaknijimas), kiti nešiojasi su savimi (klajonės). Galiausiai lagaminas – ribų arba sienos, pabėgimo ir pavojaus ženklas – pradeda reikšti Antrojo pasaulinio karo okupaciją ir Alžyro karą. Taigi lagaminas kaip objektas atveria svarbų ir drauge dviprasmišką hermeneutinį ryšį, kurį auto­rius mezga su praeitimi. Mūsų analizė siekia įrodyti, kad šioji tekstinė nuoroda liudija nutylėtą nostalgi­ją, neleidžiančią atminčiai sustingti ir atmetančią užmarštį.

PDF

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.