Straipsnyje per pirmojo Vilniaus antreprenerio Ivano Šumano veiklą nagrinėjami XIX a. antros pusės Vilniaus miesto pramoginės scenos – likusios nacionalinių kanonų ir pagrindinio teatro scenos paraštėse – raidos ypatumai. Pobaudžiavinę ir posukiliminę Vilniaus pramoginę kultūrą ne tik pristatau platesniame kultūriniame regioniniame kontekste, bet ir parodau, kaip šios naujos kultūros vartojimas sutapo su modernizacijos procesų iššūkiais, vienas kurių – viešosios erdvės mieste poreikis. Tokio poreikio iškilimas XIX a. antros pusės Vilniuje žymi naujos miestietiškos kultūros ir jos vartotojų, peržengiančių tradicines socialines ir ekonomines klasių ribas, atsiradimą.