Straipsnyje nagrinėjama okupacinės kariuomenės įtaka aneksuotai Lietuvai per karinių ir vietos valdžios institucijų santykius. Taip pat analizuojama, kaip pagal karinės doktrinos pokyčius kintantys kariniai bei kariniai-socialiniai poreikiai buvo patenkinami vietiniais ištekliais: žeme, butais, maisto produktais, mediena. Atskleidžiami karinių reformų socialiniai padariniai 1955– 1956 m. ir 1960–1962 m., vietos valdžios ir karinių struktūrų bendradarbiavimas vykdant pasirengimo branduoliniam karui planus, įgyvendinant visuotinės karinės prievolės įstatymą.