Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir pokario laikas perbraižė Rytų Prūsijos sienas, išskyrė šeimas, keitė vaikų likimus. Mažamečiai, vieni ar su globėju, dėl bado buvo priversti traukiniais, pėsčiomis ar vežimais pasitraukti į sovietų Lietuvos teritoriją. Vėliau atminties kultūroje šių asmenų patirtis susiejama su sąvoka „vilko vaikai“. Remiantis autorės žodinės istorijos surinktais pasakojimais, analizuojamos vilko vaikų kelionės į Karaliaučių per tėvynės ir namų vaizdinius. Juos ištyrus paaiškėjo, kad namų, ypač tėvynės vaizdinys susijęs su trauminėmis vilko vaikų patirtimis.