Trečiojo amžiaus universitetas – regiono vyresnio amžiaus žmonių socialinės ir kultūrinės atskirties mažinimo veiksnys
Articles
Džiuljeta Maskuliūnienė
,
Bronius Maskuliūnas
,
Publikuota 2019-12-01
https://doi.org/10.15388/AHAS.2019.16
PDF (anglų)

Reikšminiai žodžiai

trečiojo amžiaus universitetas (TAU)
humanitarinis akiratis
gyvenimo kokybė
socialinė ir kultūrinė atskirtis
atvejo analizė

Santrauka

Pagyvenusio, seno žmogaus problematika tampa vis aktualesniu tyrimų objektu. Trečiojo amžiaus universitetai – šiuolaikinė suaugusiųjų neformaliojo švietimo forma, Lietuvoje sulaukianti vis didesnio populiarumo, pripažinimo. Didesni ar mažesni įvairių Lietuvos vietovių trečiojo amžiaus universitetai palaipsniui tampa svarbia vyresnio amžiaus žmonių kultūrinio gyvenimo forma, socialinės atskirties mažinimo įrankiu. Sociologai teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės susiduria su dviguba socialine atskirtimi: kultūrine, nulemta negatyvių visuomenės nuostatų, ir ekonomine, nulemta skurdo. Tai ypač ryškiai patiria periferijos, regionų, nutolusių nuo centro, žmonės, nes čia pragyvenimo lygis yra žemesnis, o jų kultūrinis laukas teikia mažiau galimybių tenkinti įvairius XXI a. žmogaus poreikius.
Šio straipsnio tikslas – trečiojo amžiaus universitetą aptarti kaip regionuose vyresnio amžiaus žmonių socialinę ir kultūrinę atskirtį mažinantį veiksnį. Tyrimo metodai – teorinės literatūros analizė, atvejo analizė (nagrinėjama Šiaulių trečiojo amžiaus universiteto Humanitarinio fakulteto patirtis), pusiau struktūruoto klausimyno duomenų analizė.
Trečiojo amžiaus universiteto fenomenas nagrinėjamas sociokultūriniame kontekste, akcentuojant socialinės atskirties, gyvenimo kokybės ir kitus aspektus. Straipsnyje pateikiama glausta trečiojo amžiaus universitetų Lietuvoje tyrimų apžvalga. Daroma išvada, kad trečiojo amžiaus universitetai neabejotinai prisideda prie vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybės kėlimo, nes subjektyvi asmens gerovė siejama ir su švietimo prieinamumu. Be to, TAU padeda išvengti pensinio amžiaus žmonių marginalizacijos, pagerina pensininkų socialinę integraciją į visuomenę. Tenkinant savišvietos poreikį, kartu sprendžiamos socialinės atskirties problemos: neinvestuodami didelių lėšų, pensinio amžiaus žmonės gali kokybiškai studijuoti, mokytis naudingų dalykų, bendrauti su bendraamžiais. Savo ruožtu trečiojo amžiaus universitetai savo veikla praturtina regiono socialinį ir kultūrinį gyvenimą.

PDF (anglų)
##submission.license.cc.by4.footer##

Atsisiuntimai

Nėra atsisiuntimų.

##plugins.generic.recommendByAuthor.heading##