Nuo žvejų kaimo iki kurorto: poilsiautojų ir šeimininkų santykiai Kuršių nerijos kuršininkų tekstuose
Straipsnio tikslas ‒ atskleisti būdingą Kuršių nerijos gyventojų požiūrį į tarpukario (1923‒1939) poilsiautojus kaip turizmo paslaugų klientus. Kalbant apie Kuršių nerijos etnokultūrinę erdvę įprasta remtis XIX–XX a. pirmosios pusės publikacijose pasirodžiusiais keliautojų ir poilsiautojų įspūdžiais. Nepaisant politinių akcentų ir skirtingų interpretacijų, įspūdžiai perteikiami vasarotojo arba trumpalaikio svečio akimis. Iki šiol mažai dėmesio buvo skiriama pačių vietos gyventojų socialinei savivokai, vykstant reikšmingiems politiniams ir socialiniams pokyčiams regione. Šis tarpdalykinės krypties tyrimas remiasi kalbine ir etnografine medžiaga. Subjektyvia gyventojų patirtimi paremtuose pasakojimuose ryškėja regionui būdingų konceptų poilsis, poilsiautojas, savas / svetimas, svetingumas turinys ir kalbinė raiška.
Iš 1980‒2014 metų ekspedicijose surinktos kalbinės ir etnografinės medžiagos buvo išrinkti temą atspindintys tekstai ir jų fragmentai ir ištirti taikant teksto ir iš dalies konceptų analizės metodus.